Psichologinio darbo padariniai
2023 m. kovas
Psichologas - niekada nepykstantis ir viską suprantantis aiškiaregys?
Jei reikėtų išskirti vieną dalyką, kuris man padėjo atrasti psichologiją, tai būtų smalsumas. Įdomu gi, kokia ta žmogaus prigimtis, kaip žmogus tampa tokiu, koks yra.
Ne tik fizinį darbą dirbantys žmonės patiria pokyčius, susijusius su savo profesija. Turbūt kiekvienas karjeros kelias turi savo pliusų ir minusų. Fiziškai mano profesija yra saugi ir patogi. Man nereikia kilnoti sunkių daiktų ar ilgai stovėti ant kojų. Mano profesija net nereikalauja kokio nors išskirtinio apsirengimo. Galiu atrodyti taip, kaip noriu, o dirbdama sau galiu ir darbo laiką planuoti taip, kaip man patogu. Jei vieną dieną nuspręsiu, kad noriu laisvadienių vidury savaitės - galėsiu taip ir padaryti.
Tačiau psichologinis konsultavimas apima daug skirtingų gyvenimo aspektų. Be abejo, pliusų aš matau daugiau - juk renkuosi profesiją laisvai. Kai minusai nusvers pliusus - ateis laikas apsvarstyti, ar reikia ką nors keisti.
O šiuo metu galiu įvertinti, kaip psichologijos mokymasis ir praktikavimas paveikė mano asmeninį gyvenimą:
Turėjau išmokti, kaip darbo nesinešioti nuolat su savimi. Neturiu staklių, siuvimo mašinos ar kito įrankio, be kurio negalėčiau konsultuoti. Aš pati esu įrankis - klausausi, įsijaučiu, reaguoju, klausiu, užfiksuoju svarbius dalykus, prisimenu. Dėl to ypač darbo pradžioje buvo sunku atidėti mintis apie klientus ir jų istorijas bei gyventi tą kitą gyvenimą su šeima, draugais, hobiais, poilsiu. Tai tikrai nėra visiškas atsiribojimas nuo klientų istorijų, bet suprasdama, kad jiems nepadedu nuolat apie juos galvodama, atrandu, kaip išlaikyti balansą.
Jei padėti - tai padėti čia ir dabar. Turbūt natūralu, kad dirbdama mokykloje išgirsdavau ne vieną istoriją iš mokinių apie tai, kaip iš jų tyčiojasi kiti mokiniai. Kartu aptardavome, ką daryti, bet viduje tiesiog degdavau noru su tuo smurtautoju “susitvarkyti” - juk negalima skriausti kitų! Tačiau negaliu savo noru daryti tokių veiksmų, nes jie gali atnešti priešingas pasekmes. Patirtis man parodė, kad visgi prasmingiausia yra dirbti būtent su patiriančiu patyčias - stiprinti patį mokinį už save pastovėti, ignoruoti besityčiojančius, pranešti atsakingam asmeniui, keisti įsitikinimus apie save ir panašiai. Ne aš turiu eiti ir viską sutvarkyti, o klientas turi išmokti, kaip jam dabar ir ateityje pačiam spręsti savo sunkumus. Tokią stiprybę savyje atradęs žmogus gali viską.
Ne visada noriu sakyti, kad esu psichologė. Kartais atrodo, kad tuomet žmonės pasikeičia - pradeda kalbėti atsargiau, kai kurie net ir pasako, kad baisu, jog bus išanalizuoti ir “nuskaityti”. Būna tokių dienų ir tokių vietų, kai norisi šią savo dalį palikti namie :)
Be to, kartais pavyzdžiu tokiems specialistams, kuriems žmonės išsipasakoja tarsi netyčia, pavyzdžiui, kirpėjui ar manikiūristei. Juk tarp kitko užsiminti apie sunkumus lengviau negu sėdint priešais žmogų, kuris laukia, klausosi, kuriam ateini kartais nė pats nežinodamas, ką pasakyti, ypač pirmą kartą. Ne kiekvienam lengva tokį dėmesį į save atlaikyti, būna nejauku, jautru apie save kalbėti ir aš norėčiau šią dalį palengvinti, tik ne visada galiu.
Nors mano viena pagrindinių užduočių darbe yra suprasti savo klientus, turėjau susitaikyti su tuo, kad mano pasirinktą kelią supranta ne visi artimieji ir draugai. Kai kam atrodo, kad aš kitus mokau, kaip reikia teisingai gyventi. Kiti sako, kad psichologai negali pykti ar negali turėti savo nuomonės. Tačiau tiesa tokia, kad aš nežinau, kas iš vis yra tas teisingas gyvenimas, nes kiekvienam jis bus kitoks. O pykti aš tikrai galiu ir moku, bei savo nuomonę turiu. Nė vienas klientas nėra baltas lapas, nesu ir aš. Kai mane skaudina, man skauda. Kai manęs negerbia, pykstu. O kai nesupranta, apmaudu. Bet galiu su tuo susitaikyti ir pasirinkti savo kovas - kada prasminga ką nors įrodinėti, o kada neverta.
Kuo giliau į mišką, tuo daugiau nepažintų grybų. Šioje veikloje mokymuisi pabaigos nėra. Kai išmokau dirbti su vaikais, norėjau toliau mokytis, kaip dirbti su suaugusiais. Padirbus su klientu individualiai, pasidaro smalsu, kaip sektųsi konsultuoti poras ir grupes. Palietus kokią nors temą terapijoje, norisi į ją įsigilinti daugiau. Kai nevyksta pokytis, atsiranda smalsumas apie praeitį, patirtas traumas ir jų gydymą. Ir kiekvienas toks “grybas” įdomus, svarbus pažinti ir į krepšelį įdėti. Džiaugiuosi savo progresu, jaučiu, kad tobulėju nuolat. Šiandien esu geresnė psichologė negu buvau vakar, bet turiu atpažinti ir tai, kad net pirmais savo darbo metais mokykloje, kai jaučiausi žalia žalia, kažkam padėjau taip, kaip mokėjau, ir tai buvo gera ir prasminga.
Kol kas mano suvokimų tiek, bet jų tikrai dar bus, taip kaip ir grybų miške - po lietaus vis pridygsta naujų.