Kaip aš tapau psichologe?

2023 m. sausis

Tai labai paprasta istorija.

Bet tai mano istorija.

Dar maži būdami pagalvojame, pasvajojame, kuo norėtume būti užaugę. Svajojau ir aš. Buvo tiek daug įdomių dalykų, kuriuos galima veikti. Man patiko šokti ir dainuoti, deklamuoti eiles, rašyti, tiesiog patiko mokytis. Turbūt kiekviena mergaitė žiūrėdama į talentingus muzikantus pasvajoja daryti tą patį. Maniau, kad būsiu šokėja, nes labai mėgau savo ritminės gimnastikos repeticijas. Dabar atrodo, kad tai buvo taip seniai ir tiek daug pasikeitė.

Šokti norėjau, nes tai tiesiog buvo gera. Būdama ketvirtoje klasėje negalvojau, kaip mano darbas gali padėti kitiems, kaip toks darbas leis man išlaikyti save, kokios gali būti pasekmės sveikatai. Tuomet tai nebuvo svarbu, tiesiog įsivaizdavau save darančią tai, kur visiškai išnyksta laikas. Vėliau pradėjau suprasti, kad man gerai sekasi ir kiti dalykai. Mėgau skaityti ir rašyti, labai patiko anglų kalba, kai pradėjau ją suprasti. Jau norėjosi, kad mano ateities profesija turėtų prasmės. Nusprendžiau, kad būsiu anglų kalbos mokytoja. Štai. Puiki mintis - puiki, konkreti veikla, kurioje tikrai rasiu prasmę ir pasitenkinimą. Juk mokykla man visada patiko.

Tik paskutiniais metais mokykloje pakeičiau savo svajonę. Pradėjau ieškoti, kur tęsti mokslus. Taip atradau LCC tarptautinį universitetą, kuris mano akimis turėjo viską, ko aš ieškau, ir net daug daugiau. Tuo metu jaučiau, kad anglų kalbą jau moku ir galėčiau mokytis ko nors kito. Pabandžiau psichologiją. “Prilipo” jau po pirmos paskaitos su Julija Gaiduk. Supratau, kad esu, kur noriu būti, kur noriu mokytis ir išnaudoti tai, ką išmoksiu, kad padėčiau kitiems.

Studijų metai buvo vieni geriausių mano gyvenime. Atėjo toks palaimingos ramybės jausmas, kad radau savo vietą. Lyg Dievas palydėjo. Jau seniai man kildavo klausimų apie žmogų, kurių niekas negalėjo atsakyti. Kodėl žmonės laužo taisykles? Kodėl šeimose patys artimiausi žmonės nesusikalba? Ką daryti, kai bijai lipti į sceną? Kas nutinka žmogui, kad jis pradeda kaltinti visus aplinkui, tik ne save? Ir daug, daug kitų, kuriuos analizavau, aiškinausi, mokiausi apie žmogaus prigimtį iš visų pusių.

Labai įdomu buvo ir pabandyti dirbti psichologe mokykloje. Negaliu sakyti, kad jaučiausi labai pasitikinti savo jėgomis tuo metu, pačioje pradžioje, bet buvau pasiryžusi “prisijaukinti” mokinius ir užmegzti su jais kontaktą. Prisimenu, kaip tais metais darbe mane aplankė universiteto draugės ir viena jų mane pavadino “panele psichologe” bei nufotografavo sėdinčią prie darbo stalo (nuotrauką galite matyti apačioje). Tai tikrai buvo daug iššūkių turintis darbas, bet ir labai auginantis.

Tačiau artėjo pokyčiai. Turėdama tik bakalauro laipsnį ilgai dirbti mokykloje psichologe negalėjau ir visada žinojau, kad mokysiuos ir toliau. Taigi, po metų darbo mokykloje išvykau į Angliją tikėdamasi magistro studijas baigti ten. Svajonė taip ir liko neįgyvendinta, nes pasirodė, kad norėjau per daug ir per greitai. Šie metai užsienyje man buvo vieni sunkiausių. Dirbau labai sunkius darbus ir visą laiką svajojau, kaip grįžtu namo. Jaučiausi kaip ne savo vietoje. Todėl su dideliu džiaugsmu po metų grįžau į Lietuvą, į tą patį darbą mokykloje bei pradėjau studijuoti Pedagoginės psichologijos magistro studijose Klaipėdos universitete.

Šioms studijoms esu dėkinga ne tik už žinias bei didėjantį profesionalumą darbe su vaikais, bet ir už nuostabius žmones, su kuriais kartu mokiausi, o dabar galiu vadinti draugais ir kolegomis.

Tuo lipimas į kalną pavadinimu “Žmogaus psichologija” nesibaigė. Ir kažin ar iš vis gali baigtis. O teorines žinias net ir savo gyvenime kartais sunku pritaikyti. Taigi, nors profesiniame gyvenime jaučiausi gana gerai, asmeniniame gyvenime patyriau įvairių sunkumų, kurie mane atvedė į asmeninę psichoterapiją. Ir šis patyrimas mane keitė ir augino kaip joks kitas, patirtas anksčiau. Patyriau pati savimi, ką reiškia terapinė transformacija. Dabar siekiu tą patį daryti su savo klientais. Mano pasirinkta Geštalto psichoterapijos kryptis yra gili, paremta santykiu, leidžianti eksperimentuoti ir nemažai dėmesio kreipianti kūno procesams.

Man turbūt svarbiausia tai, kad atradau sritį, kurioje ištirpsta laikas, niekada nesibaigia mokymasis ir vis didėja prasmingumo jausmas.