Mažo gedėjimo nebūna

2023 m. birželis

Dėmesio: tekste minima gyvūno mirtis; jei jums tai sukelia itin sunkius jausmus, pasirūpinkite savimi ir kol kas praleiskite šį tekstą.

Tai paskutinė mano Musės nuotrauka.

Tokia tipinė - aš lendu, o ji nepatenkinta, nes IR VĖL LENDU.

O kitaip negalėjau. Norėjau nuolat ją liesti ir prie jos glaustis, girdėti jos murkimą, jausti, kaip ji atsipalaiduoja ir užmiega.

Man jos be galo trūksta, nes vieną gegužės vidurdienį ji tiesiog sukniubo ir nebeatsikėlė. Padarėm, ką galėjom, bet rezultatas visgi liko toks,- žlugdantis.

Ryte prieš išeidama į darbą atlikau mums įprastą rutiną - įleidau ją į svetainę ir balkoną, kur ryte būna saulės; pažaidėm su kamuoliuku ir viskas atrodė puiku. Per pietus parbėgau sužinojusi, kad kažkas negerai. Vežėm ją pas veterinarę, neprisileisdami jokios blogos minties, bet tame dar šiltame kūnelyje gyvybės jau nebuvo. Tai buvo taip netikėta ir nesuvokiama. Kaip gi taip gali būti? Ji buvo visiškai sveika ir nerodė jokių požymių, kad kažkas negerai. Daugybė klausimų ir šokas.

Jokios žinomos gedėjimo proceso teorijos tuo metu nepadėjo. Negalėjau jos paleisti. Ji neatrodė traumuota. Žiūrėjau į ją, atrodo, miegančią ir glosčiau. Padėjo tik artimas palaikantis ryšys ir supratimas. Galėjau jai viską pasakyti, ką jaučiau, raudoti ir savo tempu atsisveikinti. Niekas iš manęs nepasijuokė, nesakė “Juk tai tik katinas”.

Man tai buvo tikras santykis, tikras šeimos narys ir tikra meilė. Todėl ir skausmas tikras. Liūdesys ir prisiminimai vis ateina. Jos visuose namuose trūksta. Ji kiekvieną kampelį nugulėjo. Jei nerasdavau jos ant kėdės, tai rasdavau ant sėdmaišio. O dabar jos nėra niekur. Ji ir ten, ir ten galėtų būti, bet jos ir ten, ir ten nėra. Tai ir sunkiausia.

Džiaugdavausi ar liūdėdavau, visada prie jos nueidavau. 6 metus šie namai buvo ir mano, ir jos. Aš net nežinau, kas šie namai yra be jos, nes nuo pat įsikėlimo momento ruošiausi ir svajojau apie tai, kaip pakviesiu vieną pūkuotą beglobį padarėlį gyventi kartu.

Kodėl aš jos netekau? Galbūt nemokėjau ja tinkamai rūpintis? Gal buvo kažkas, ką buvo įmanoma padaryti? O jei gyventume arčiau veterinarijos klinikos? Ar jai buvo skirta tik tiek? O gal tai yra daug? Ar aš jos gyvenimą padariau geresniu?

Nes mano gyvenimas su ja tikrai buvo turtingesnis.

Katuti, ačiū, kad manim pasitikėjai ir mane prisijaukinai. Aš tavęs niekada nepamiršiu ir žinau, kad tavęs laukia dar aštuoni nuostabūs gyvenimai.

…

Jei šis įrašas sukels jums kokių nors jausmų, tai labai tikiuosi, kad nors vienas jų nuneš jus pas ką nors brangaus, esantį šalia, ir paskatins apsikabinti.